Trečioji diskusijos apie renovaciją dalis buvo skirta pasiūlyti sprendimus.

Kuomet pertvarų griovimas gali baigtis griūtimi

Kaip sakė vienas iš diskusijos dalyvių architektas prof. Gintaras Čaikauskas, visų gyvenimo problemų neįmanoma katalogizuoti, kaip tai yra padaryta CPO kataloge, kur siūlomos visos šiuo metu naudojamos priemonės renovuojant daugiabučius namus.

G. Čaikauskas nuogąstauja, kad šalia visų problemų gali atsirasti ir estetinių problemų, kuomet kiekvienas užsakovas imsis fasadą daryti pagal savo supratimą ir žemiausią kainą.

„Vienas iš labiausiai matomų ir neišvengiamai spręstinų esminių klausimų – bendras kvartalų ir mikrorajonų estetinis vaizdas, siekiant išvengti vizualaus aplinkos sudarkymo bei galutinio šių rajonų nekilnojamojo turto vertės devalvavimo“, – kalbėjo architektas. Tačiau šį procesą, kaip sakė aplinkos viceministrė Daiva Matonienė, kontroliuoja savivaldybės vyriausiasis architektas, kuris derina spalvinę kvartalo visumą.

Kalbėdamas apie gyventojų savavališkas pertvarkas savo butuose, G. Čaikauskas perspėjo negudrauti plečiant buto erdves surenkamuose stambiapaneliniuose blokų namuose, nes pajudinus vieną bloką, gali suirti visa sistema. Jeigu taip padarys vienas, namas nesugrius, bet jeigu griauti ims keli gyventojai, gali netikėtai atsirasti „perforuoto popieriaus lapo“ efektas ir įtrūkti susilpnėjusios pastato konstrukcijos. Reikia klausti profesionalų kertant angas laikančiose sienose, apjungiant vonios kambarį su tualeto patalpa, balkono erdvę prijungiant prie buto, kai mušama išorinė siena.

„Tautos fantazija neribota, net architektai kitą sykį nedrįsta taip galvoti“, – dalijosi G. Čaikauskas. Tokios pertvarkos gali baigtis liūdnai.

Kaip sakė VGTU Statybos fakulteto Architektūros inžinerijos katedros habil. dr. prof. Josifas PARASONIS, techniškai yra įmanoma viskas, bet projektai turi būti derinami. Stambiaplokščiai namai nėra patys prasčiausi, jie yra pasenę morališkai, bet pakankamai patvarūs, tikino jis. Profesorius pasakojo atvejį, kuomet Rusijoje, Kaliningrade, viename name įvykus sprogimui buvo tiesiog išplėšta namo dalis, kampas, tačiau kiti 5 aukštų namo aukštai atlaikė – namas nesugriuvo.

Pagrindinės laikančiosios stambiaplokščių namų konstrukcijos, dėl ko gali namas subyrėti, yra mažiausiai nusidėvėjusios. Tokiuose namuose yra kitokių dalykų, kur reikia valstybės paramos, nes žmonės patys jų paprastai netvarko. Tai balkonai, parapetai, stogeliai – ten yra fiksuojamas didesnis susidėvėjimas, reikia renovuoti organizuotai, nes valstybei, anot profesoriaus, piliečių galvos turi būti svarbios.

Kaip neįsileisti garsų...

Valdant garsą Lietuvos specialistai neturi didesnės patirties. Šios problemos kamuoja ir senų, ir naujų namų gyventojus. Kad reikalavimų garsą sulaikyti nebuvo, anot prof. R. Bliūdžiaus, pasakyti negalima. Grindyse buvo tam tikros medžiagos, kurios slopino smūginį garsą. Jei apačioje gyvenantiems žmonėms gyvenimas pasidarė neįmanomas, tai reiškia, kad buto savininkai išlupo visas buvusias medžiagas ir tiesiai ant betono suklijavo parketlentes. Pats „linksmiausias“ dalykas senuose butuose buvo vadinamosios rozetės dėžutė. Kadangi nebuvo gerų grąžtų, tai kiaurymės šioms dėžutėms būdavo įrengiamos tiesiog gamykloje, kiaurai per visą sieną, taip sukuriant puikų ryšio kanalą.

Sudėtingiausia yra sienų izoliacija, nes žmonės taupo plotą – izoliacinės medžiagos yra apie 8 cm storio. Tačiau net ir apsisprendus prarasti ploto mainais už tylesnį gyvenimą, situacija nelabai keičiasi, nes tai turėtų daryti tas, kuris gyvena triukšmingai. Kai triukšmadarys kaimynas izoliuos sienas, daugiau naudos garsą sukeliančių medžiagų, šalia gyvenantiems tikrai bus tyliau, bet paprastai esama priešingai.

„Paprastai kalbant, yra vienas toks geras būdas, tai įrengti prie vidinių sienų drabužines“, – sakė R. Bliūdžius. Nes drabužiai sugeria garsus. Anot profesoriaus, apsisaugoti nuo garsų galima, bet tam reikia žinių, papildomų lėšų ir būti pasirengusiam sumažinti plotą. O pats blogiausias dalykas – garsai, ateinantys per virtuvę. Norint juos izoliuoti, reikia ardyti brangią virtuvės įrangą, kurios į tą pačią vietą dažnai ir nebeįstumsi. Todėl žmonės linkę kentėti nepatogumus dėl garsų, bet kad tik nereikėtų keisti ir griauti sumontuotos įrangos, baldų.

...ir sulaikyti šilumą

Bendrovė „Paroc“ sukūrė daugelį pilotinių projektų, kur demonstruojamos energinio efektyvumo galimybės, nelaukiant renovacijos. Šiltinimo sprendimus galima suskirstyti į vėdinamas ir nevėdinamas atitvaras – sprendiniai yra parengti. Tačiau atitvarų apšiltinimas – nėra panacėja, pastebėjo A. Endriukaitytė. Situaciją keičia šalčio tilteliai – tos vietos, pro kurias ateina šaltis – cokolis, stogo ir sienos mazgas, lango, durų įstatymo mazgas. A. Endriukaitytė apgailestavo dėl situacijos, kuomet vykdant renovaciją, paliekami, pavyzdžiui, seniai įsigyti langai, kuriuos savininkai rinkosi ne pagal kokybę, o pagal kainą ir spalvą.

Daugiabutis tampa margučiu su įvairiausiais langais, kurie sudėti ne į šiltinimo sluoksnį, o paliekami betoniniame sluoksnyje, ko iš tiesų negalėtų būti vykdant renovaciją.

Balkonai, kitos išsikišančios dalys, kurios kerta pastato sieną, yra paliekamos bet kaip. Ir neretai dėl to, kad neleidžia patys gyventojai. Jie įsitikinę, kad užtenka apšiltinti vien sienas. Galima sutaupyti visur, bet sutaupyti gali tas, kuris išmano, akcentavo A. Endriukaitytė, kviesdama konsultuotis su specialistais.

„Paroc“ atstovė akcentavo izoliacinių medžiagų saugumą gaisro atveju.

„Būkit labai atsargūs su degiomis izoliacinėmis medžiagomis, – sakė ji. – Jeigu prieš 25 – 30 metų ugnies išplitimo laikas buvo apie 15 minučių, dabar tai yra 3 minutės.“ Pusė mirčių ištinka ne sudegus, o nuo dūmų.

Sveikas, pelėsi, už didelius pinigus

Mindaugas BUDRYS, vėdinimo sistemų įrengimo specialistas (TENKO Baltic), sako, kad gyventojai labai dažnai stebisi, kam iš viso reikia ventiliacijos. Kitas klausimas būna – ar atsipirks? Specialistai paprastai pataria skaičiuoti sąnaudas remontui, jeigu nebus tinkamos ventiliacijos. „Jeigu įdėsime netinkamus įrenginius, tai vis tiek teks atidaryti langą“, – sakė M. Budrys.

VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros dr. doc. Giedrius ŠIUPŠINSKAS pastebėjo, kad pirmiausia reikia kalbėti apie žmogų, nes paprastai pirmiausia klausiama – kiek tai man kainuos, kada atsipirks. Nors pirkdamas automobilį, pildamas tepalus, jis apie atsipirkimą paprastai neklausia.

„Ar apsimoka gyventi, ar atsiperka gyvenimas? Ar norite gyventi pastate, užsitikrinę normalias gyvenimo sąlygas, ar norite gyventi sename būste, bet sutaupyti pinigų vaistams?“ – klausė jis, primindamas, kad per 20 metų buvo nuolat kalbama apie pinigus, o ne apie žmogų.

Vėdinimas modernizuojant pastatus yra paskutinėje vietoje, nes tai yra nemenkos investicijos. Renovuotuose namuose yra per didelė CO₂ koncentracija, tad nuolat yra nuodijamas organizmas. Sprendimų, atgaunant šilumą ir patiekiant šviežio oro, yra, bet bėda ta, kad Lietuvoje tų sprendimų niekas neįgyvendino, o jei ir yra, mokslininkai apie juos nežino, nes neprileidžiami, ir negali pasidalinti su žmonėmis, kuris sprendimas yra efektyvus, sakė G. Šiupšinskas.

Ekspertai padėtų sutaupyti

Arvidas JUOZAITIS, UAB „Ranga“ generalinis direktorius, į diskusiją atvykusiems bendrijų pirmininkams patarė prieš imantis renovacijos labai gerai ištyrinėti savo namą, nes tipiniai projektai – nėra pats geriausias ir patikimiausias dalykas.

„Nepagailėkit pinigų ekspertui, kad jis spręstų kiekvieno pastato problemas individualiai“, – sakė pašnekovas.

Taupymo būdų yra įvairių. Projektuotojai dažniausiai nurodo stogo dangai naudoti du sluoksnius prilydomos dangos. Renovuojant standartinį 800 kv. m namą galima sutaupyti apie 16 tūkst. litų be jokio kokybės pabloginimo. Tam reikia tik samdyti aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus, kurie tą pačią kokybę įgyvendintų stogą renovuodami ne dviem, o vienu prilydomos dangos sluoksniu.

Lietuvoje paprastai renovacija yra suvokiama tik kaip energinis naudingumas, o ne žmogus, jo sveikata, pastebėjo Daiva MATONIENĖ, aplinkos viceministrė. Išklausiusi diskusijos dalyvių – specialistų ir akademinės bendruomenės narių, ji pakvietė dalintis savo pastebėjimais ir pasiūlymais su ministerija, kuri yra pasirengusi diskutuoti ir ieškoti tinkamiausių sprendimų.

Viceministrė pritarė minčiai, kad žmones reikia šviesti, jiems aiškinti, nes sprendimus priima jie, o ne ministerija ar specialistai. Žmogus turi suvokti, kodėl ir ko jam reikia.