Keturių darbo dienų savaitės koncepcijos principas: 100:80:100

Keturių darbo dienų savaitės pagrindinė idėja remiasi principu 100:80:100. Šiame modelyje laikomasi nuostatos, kad darbuotojas gauna 100 proc. darbo užmokestį, dirbdamas ne penkias, o keturias dienas per darbo savaitę. Mainais už tai darbuotojas įsipareigoja dirbti 100 proc. našumu, nors sudaromos sąlygos dirbti sąlyginai trumpiau (modelyje atitinka 80 proc. dydį).

Modelio realizavimo ypatybės iš darbuotojo perspektyvos

Darbuotojo darbo užmokestis nepasikeičia, nors jis dirba ne penkias, o keturias darbo dienas per savaitę. Kita vertus, darbuotojas turi galimybę daugiau laiko skirti laisvalaikiui, nes jo laikas skiriamas darbui sumažėjo 20 proc. Visgi, sutrumpėjus savaitės darbo laiko trukmei darbo užduočių nesumažėja. Kitaip sakant, darbuotojas per sąlyginai trumpesnį laiką turi įvykdyti tą patį užduočių kiekį, kaip ir dirbdamas penkias dienas per savaitę. Ši priežastis vieniems darbuotojams gali padidinti streso lygį, o kitiems – veikti kaip motyvacinė priemonė ir, priešingai, sumažinti streso lygį. Pavyzdžiui, 2021 m. Jungtinėje Karalystėje buvo atliktas tyrimas ir 78 proc. darbuotojų, dalyvavę keturių darbo dienų savaitės eksperimente, nurodė, kad streso lygis sumažėjo. Kita vertus, dėl sąlyginai padidėjusio darbo intensyvumo tam tikrai darbuotojų grupei gali ne tik pakilti streso lygis, bet ir padidėti perdegimo rizika. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad darbinis perdegimas dažniausiai yra būdingas asmenims, kurių darbo pobūdis apima intensyvų bendravimą ir sprendimų priėmimą, dirbant protinį darbą.

Remiantis Jungtinėje Karalystėje atlikto tyrimo rezultatais, galima teigti, kad keturių darbo dienų savaitė yra motyvacinė priemonė darbuotojams, nepriklausomai nuo to, kuriai kartai darbuotojai priklauso. Be viso to keturių darbo dienų savaitės eksperimentų metu dažniausiai buvo nustatyta, kad darbuotojai buvo labiau patenkinti darbu, pasižymėjo geresne psichologine sveikata, dažniau buvo išvengiama perdegimo atvejų.

Papildomas laisvadienis tikėtina, kad pagerintų darbuotojų darbo-asmeninio gyvenimo balansą. 2018 m. Naujojoje Zelandijoje atlikus keturių darbo dienų savaitės eksperimentą buvo nustatyta, kad 45 proc. eksperimente dalyvavusiems asmenims pagerėjo darbo-asmeninio gyvenimo balansas. Be to, 2022 m. Jungtinėje Karalystėje buvo atliktas tyrimas, kurio rezultatai parodė, kad trijų dienų laisvadienius darbuotojai dažniausiai skirtų šeimai, vaikams, pramogoms, kelionėms, pomėgiams, laisvalaikiui ir pan. Iš to galima daryti prielaidą, kad pozityvus poveikis būtų įžvelgiamas ir makroekoniniame lygmenyje: daugiau išleistume pinigų įvairioms pramogoms, o tai įvairių mokesčių pavidalu tikėtina, kad grįžtų į valstybės biudžetą.

Keturių darbo dienų savaitės modelis darbdavio akimis

Viena vertus, keturių darbo dienų savaitės modelyje yra laikomasi nuostatos, kad darbuotojas dirba našiau. 2018 m. keturių darbo dienų savaitės eksperimento metu Naujoji Zelandija fiksavo 20 proc. padidėjusį darbuotojų darbo našumą, 2021 m. Japonija – 40 proc. Padidėjusio darbo našumo rezultatus identifikavo ir Danija. Antra vertus, darbdaviui darbuotojas, kuris dirba keturias dienas per savaitę, finansine išraiška kainuoja brangiau, didėja jo valandinis įkainis, nes esantis darbuotojas dirba ne penkias dienas per savaitę, o keturias, nors darbo užmokesčio dydis nepasikeičia.

Kita vertus, darbdavys gali sutaupyti, nes gali sumažėti elektros energijos kaštai. Pavyzdžiui, Japonijoje keturių darbo dienų savaitės eksperimento metu buvo nustatyta, kad elektros sąnaudos sumažėjo 23 proc. Be to, motyvuoti ir laimingi, efektyviai dirbantys ir pailsėję darbuotojai progresyviai bei strategiškai mąstančiam darbdaviui tai yra viena didžiausių įmonės vertybių. Galiausiai, ši motyvacinė priemonė dažnai sudaro sąlygas pritraukti talentingiausius savo srities profesionalus.

Vis dėlto, keturių darbo dienų savaitės modelis galėtų būti realizuotas ne visuose sektoriuose, ne visoms profesijoms. Pavyzdžiui, Švedijoje sutrumpintos darbo savaitės eksperimento rezultatai tarp slaugytojų ir gydytojų nebuvo vienareikšmiški ir pozityvūs.

Akivaizdu, kad keturių darbo dienų savaitės modelis neturėtų būti įgyvendinamas be prieš tai kruopščiai atliktų parengiamųjų darbų. Visų pirma, mokslininkai ir praktikai rekomenduoja atlikti keturių darbo dienų savaitės eksperimentą su aiškiai apsibrėžtomis vidinėmis ir išorinėmis taisyklėmis. Taip pat būtina investuoti į technologijas ir procesų optimizavimą. Antra, būtina vertinti darbo našumą, darbuotojų gerovę, streso lygį ir kitus rodiklius. Galiausiai, įvairiuose įmonės lygmenyse aptarti eksperimento rezultatus, diskutuoti, išsigryninti pagrindinius privalumus ir trūkumus.

Keturių darbo dienų savaitės pavyzdžiai pasauliniu mastu

Belgijoje keturių darbo dienų savaitė įteisinta nuo 2022 metų, o Jungtiniuose Arabų Emyratuose – nuo 2023 m. liepos 1 d. Islandijoje didžioji dalis darbuotojų dirba keturias dienas per savaitę. Kitos pasaulio šalys taip pat įgyvendina pokyčius šioje srityje. Pavyzdžiui, Prancūzija, Kanada, JAV, Japonija, Ispanija, Dominikos Respublika, Didžioji Britanija ir kt. Džiugu, kad Lietuvoje nuo 2023 m. tėvai, auginantys vaikus iki trejų metų, gali pasinaudoti galimybe dirbti pagal keturių darbo dienų savaitės modelį (valstybės ir savivaldybių įstaigose).

Pavyzdžiu gali tapti ir tarptautinės kompanijos, tokios kaip „Panasonic", „Microsoft", „Amazon", „Lamborghini" ir daugelis kitų, kurios jau taiko keturių darbo dienų savaitės modelį.

Manau, kad keturių darbo dienų savaitės modelis yra neišvengiama ateities realybė net ir Lietuvos mastu. Akivaizdu, kad trumpesnė darbo savaitė gali būti naudinga tiek darbuotojams, tiek darbdaviams, tačiau yra būtinos abiejų šalių diskusijos, siekiant išsiaiškinti pagrindinius šio modelio privalumus, trūkumus ir minimizuoti galimas patirti rizikas ir nesėkmes. Vis dėlto, 2025 metais nevertėtų tikėtis, kad kiekvienas dirbsime keturias dienas per savaitę. Kita vertus, neabejotina tai, kad pirmus drąsius ir ryžtingus sprendimus keturių darbo dienų savaitės srityje atliks inovatyviai, strategiškai mąstantys verslininkai, o vėliau visa tai galėtų būti realizuojama / rekomenduojama atlikti ir valstybės lygiu.

Pabaigai filosofiniai pasvarstymai: ko gi bijome labiau: dirbtinio intelekto ar keturių darbo dienų savaitės? O gal galima juos integruoti ir sumažinti baimės lygį?